Alba
_
Istorija moters, kuri jau išsiregistravo iš šio forumo (supermama.lt) , tačiau jos žodžiai mane paveikė, ir aš drįsau ją patalpinti mūsų svetainėje, nes tai galėtų padėti kitoms moterims, kurių patirtis ne tokia graži ir laiminga kaip prieš tai rašiusių moterų, ir padėtu atsikratyti kaltės jausmo ir neprarasti vilties planuojant vaikelį.
Tikrai linkiu, kad negimdinio nėštumo išgyvenimai visoms praeitu nedramatizuojant. Bet ilgai belaukiant vaikelio labai susijaukia jausmai. Žinote, kas mane žlugdė negimdinio nėštumo metu - tai, kad tas vaikutis neturi absoliučiai jokio šanso. Ir aš pati turiu nuspręsti, kada nėštumą nutraukti. Taip, logiškai mastant, nutraukimas yra neišvengiamas (kitaip garantuota mirtis ir tau, ir vaikeliui), bet tada mąstai apie vieną - tu pati pasakai - operuojam. Ir dar - po to, galvoji, kad gal tiesiog dar nelemta tau turėti vaikų, gal kažkas aukštai dar nusprendė duoti laiko tau pasiruošti - psichologiškai ir mediciniškai. O aš vedina savo įgeidžio pradėjau vaikuti, kuris dėl mano kūno netobulumo neturi ateities. Kaltės jausmas. Baimė bandyti dar kartą.
Dėl ko tai rašau. Tiesiog noriu pasakyti, kad įtariu, jog tokios mintys sukasi kiekvienos galvoje (na, kiekvienos, kuri labai ilgai ir labai smarkiai laukė vaiko). Tik praėjus nemažam laiko tarpui sugebi suvokti, kad nei tavo kaltės čia nėra, nei baimė neturi pagrindo. Ir kad nesi vienintelė, kuri tai išgyveno. Ir pasimiršta širdgėla, nors ir kaip tai neįtikėtina pradžioje. Lieka liūdna patirtis, kurią atsimeni gal su ašara, bet... tai jau nebėra akmensant širdies.
Nežinau, gal aš čia per smarkiai. Sakykit. Ištrinsiu. Tiesiog tuo metu jaučiausi labai viena. Ir man būtu padėjusi moteris, kuri butu pasakiusi - "tai- ne pabaiga...". Aš išgyvenau. Dar vakiek moterų tai išgyveno. Išgyvensi ir tu. Ir tikrai ateis laikas, kai vėl busi laiminga. Nors gal dabar tuo nelabai tiki, bet po kelių mėnesių galbūt pati kažkam rašysi šituos žodžius...
Istorija moters, kuri jau išsiregistravo iš šio forumo (supermama.lt) , tačiau jos žodžiai mane paveikė, ir aš drįsau ją patalpinti mūsų svetainėje, nes tai galėtų padėti kitoms moterims, kurių patirtis ne tokia graži ir laiminga kaip prieš tai rašiusių moterų, ir padėtu atsikratyti kaltės jausmo ir neprarasti vilties planuojant vaikelį.
Tikrai linkiu, kad negimdinio nėštumo išgyvenimai visoms praeitu nedramatizuojant. Bet ilgai belaukiant vaikelio labai susijaukia jausmai. Žinote, kas mane žlugdė negimdinio nėštumo metu - tai, kad tas vaikutis neturi absoliučiai jokio šanso. Ir aš pati turiu nuspręsti, kada nėštumą nutraukti. Taip, logiškai mastant, nutraukimas yra neišvengiamas (kitaip garantuota mirtis ir tau, ir vaikeliui), bet tada mąstai apie vieną - tu pati pasakai - operuojam. Ir dar - po to, galvoji, kad gal tiesiog dar nelemta tau turėti vaikų, gal kažkas aukštai dar nusprendė duoti laiko tau pasiruošti - psichologiškai ir mediciniškai. O aš vedina savo įgeidžio pradėjau vaikuti, kuris dėl mano kūno netobulumo neturi ateities. Kaltės jausmas. Baimė bandyti dar kartą.
Dėl ko tai rašau. Tiesiog noriu pasakyti, kad įtariu, jog tokios mintys sukasi kiekvienos galvoje (na, kiekvienos, kuri labai ilgai ir labai smarkiai laukė vaiko). Tik praėjus nemažam laiko tarpui sugebi suvokti, kad nei tavo kaltės čia nėra, nei baimė neturi pagrindo. Ir kad nesi vienintelė, kuri tai išgyveno. Ir pasimiršta širdgėla, nors ir kaip tai neįtikėtina pradžioje. Lieka liūdna patirtis, kurią atsimeni gal su ašara, bet... tai jau nebėra akmensant širdies.
Nežinau, gal aš čia per smarkiai. Sakykit. Ištrinsiu. Tiesiog tuo metu jaučiausi labai viena. Ir man būtu padėjusi moteris, kuri butu pasakiusi - "tai- ne pabaiga...". Aš išgyvenau. Dar vakiek moterų tai išgyveno. Išgyvensi ir tu. Ir tikrai ateis laikas, kai vėl busi laiminga. Nors gal dabar tuo nelabai tiki, bet po kelių mėnesių galbūt pati kažkam rašysi šituos žodžius...
