• Pradžia
    • Apie mus
    • Naujienos
    • Svetainės planas
  • Nėštumo kalendorius
    • Kaip vystosi mažiukas
  • Apie abortą
    • Apie abortus trumpai
    • Abortų rūšys
    • Nuotraukos (nuorodos į nuotraukas)
    • Pseudoargumentai: abortų pateisinimas >
      • Kitoks vaikas>
        • Monikos eilėraštis
        • Lymantės istorija
    • Audio ir video medžiaga
    • Negimusio kūdikėlio laiškas mamai
    • Poabortinis sindromas
  • Neišgalvotos istorijos
    • Urtės istorija
    • Monikos istorija
    • Solveigos istorija
    • Renatos istorija
    • Julijos istorija
    • Džeinės istorija
    • Marijos istorija
    • Margaritos istorija
    • Leonoros istorija
  • Kur ieškoti pagalbos
  • Kita
    • Apie kontracepciją>
      • Laktacinė amenorėja
      • Periodinis susilaikymas>
        • Temperatūrinis metodas
        • Gleivių metodas
        • Simptoterminis metodas
        • Kalendorinis metodas
      • Oralinė kontracepcija
      • Gimdos spiralės
      • Šaltiniai
    • Nėštumo patologijos>
      • Negimdinis nėštumas
      • Nesivystantis nėštumas
      • Moterų istorijos>
        • Luka
        • Regina
        • Alba
    • Testai
    • Forumas
    • Bendraminčiai
    • Kontaktai
Aš renkuosi laimę...              O tu?..

Alba

_

Istorija moters, kuri  jau išsiregistravo iš šio forumo (supermama.lt) , tačiau jos žodžiai mane paveikė, ir aš drįsau ją patalpinti mūsų svetainėje, nes tai galėtų padėti kitoms moterims, kurių patirtis ne tokia graži ir laiminga kaip prieš tai rašiusių moterų, ir padėtu atsikratyti kaltės jausmo ir neprarasti vilties planuojant vaikelį.

 
Tikrai linkiu, kad negimdinio nėštumo išgyvenimai visoms praeitu  nedramatizuojant. Bet ilgai belaukiant vaikelio  labai susijaukia jausmai. Žinote, kas mane žlugdė negimdinio nėštumo metu - tai, kad tas vaikutis neturi absoliučiai jokio šanso.  Ir aš pati turiu nuspręsti, kada nėštumą  nutraukti. Taip, logiškai mastant, nutraukimas yra neišvengiamas (kitaip garantuota mirtis ir tau, ir vaikeliui), bet tada mąstai apie vieną - tu pati pasakai - operuojam. Ir dar - po to, galvoji, kad gal tiesiog dar nelemta tau turėti vaikų, gal kažkas aukštai dar nusprendė duoti laiko tau pasiruošti - psichologiškai ir mediciniškai. O aš vedina savo įgeidžio pradėjau vaikuti,  kuris dėl mano kūno netobulumo neturi ateities.  Kaltės jausmas. Baimė bandyti dar kartą.

Dėl ko tai rašau. Tiesiog noriu pasakyti, kad įtariu, jog tokios mintys sukasi kiekvienos galvoje (na, kiekvienos, kuri labai ilgai ir labai smarkiai laukė vaiko). Tik praėjus nemažam laiko tarpui sugebi suvokti, kad nei tavo kaltės čia nėra, nei baimė neturi pagrindo. Ir kad nesi vienintelė, kuri tai išgyveno. Ir pasimiršta širdgėla, nors ir kaip tai neįtikėtina pradžioje. Lieka liūdna patirtis, kurią atsimeni gal su ašara, bet... tai jau nebėra akmensant širdies.

Nežinau, gal aš čia per smarkiai. Sakykit. Ištrinsiu. Tiesiog tuo  metu jaučiausi labai viena. Ir man būtu padėjusi  moteris, kuri butu pasakiusi - "tai- ne pabaiga...". Aš  išgyvenau.  Dar vakiek moterų  tai išgyveno. Išgyvensi ir tu. Ir tikrai ateis laikas, kai vėl busi laiminga. Nors gal dabar tuo nelabai tiki, bet po kelių mėnesių galbūt pati kažkam rašysi šituos žodžius...


Powered by Create your own unique website with customizable templates.
www.stats.lt - Lankomumo statistika, reitingai, skaitliukas