Džeinė: gyvenimo peripetijos
_
Džeinės mamai buvo tik 12 metų, kai ją išprievartavo. Apie savo tėvą Džeinė žinojo tik tiek, kad jis gyveno kaimynystėje. Jos mama jo nepažinojo. Tik praėjus keliems mėnesiams po šio baisaus įvykio Džeinės mama sužinojo, jog laukiasi.
Kai jos tėvai sužinojo apie visą tai, jie nusprendė, jog tokiu būdu pradėtas vaikas neturi gimti. Nors jie „prieš abortus“ jie nusprendė, kad šį situacija pateisiną abortus! Išprievartavimas yra nepateisinamas, o nėštumas tik sustiprins skausmą. Be to, ji ir pati dar vaikas. Ne, ji nepakels šitokios naštos! Ji TURĖS pasidaryti abortą!
Dėl visko, kas įvyko, Džeinės mama jautiesi labai pažeminta ir sugniuždyta,. Visi suaugę kartojo,jog pats greičiausias būdas viską pamiršti – tiesiog gyventi. Ji net nejautė, kad jos viduje atsirado gyvybė. Viskas, ko jai reikėjo – tik pamiršti tai, ką ji išgyveno. Ji norėjo pradėti gyvenimą iš naujo.
Bet abortui artėjant, baimės jausmas vis kilo. Toks jausmas, tarsi širdis prieštaravo. Kaip ji benorėtu nutraukti nėštumą, kažkoks keistas jausmas, o gal nuojauta, o gal net kažkoks vidinis balsas vis kartojo – išsaugok vaiką! Bet ji nežinojo kam....
Ir štai ši dieną atėjo. Džeinė, jau būdama tikra maža mergaite mamos įsčiose, buvo puikios nuotaikos, ji net nenutuokė, kokia lemtis jai paruošta... Gal būt ji žaidė su savo rankytėmis, o gal ramiai miegojo, kai jos mama atvažiavo į kliniką. Tai turėjo būti druskos injekcijos abortas. Gali būti, jog Džeinė bandė nuplaukti nuo adatos, kuri ieškojo jos. Gali būti jog ji rėkė ir verkė, kai jos oda pradėjo degti, bet niekas jos negirdėjo. Gydytojas padarė kelias druskos injekcijas, davė mamai kelias tabletes ir liepė ateiti sekančią dieną.
Džeinės mama, grįžusi namo nenustodama verkė, ji nenustojo verkti ir kitą dieną, ir jos naktis praėjo lyg košmaras. Visos procedūros atliktos klinikoje, teikė jai tik pykinimą, tokį pat kaip ir po išprievartavimo.Mirties vaizdai persekiojo ją. „Aš nužudžiau savo vaiką“ – viskas, apie ką ji galvojo.Pilvo apačioje maudė baisus skausmas, prasidėjo kraujavimas. Kartais ji meldėsi, kad laikas atsisuktu atgal. Kartais ja užvaldydavo bejėgiškumo jausmas...
Kitą dieną ji sugrįžo į kliniką. „Atleiskite, - pasakė jai, gydytojo dar nėra“. Kol ji lauke gydytojo, med. sesutės ją apžiūrėjo. Ji raitėsi nuo skausmo ir buvo išsekinta. O po to jai pranešė neįtikėtiną žinią. „Tau teks ateiti vėliau. Druskos injekcija nesuveikė...“
Džeinės mama tiesiog neteko amo. O gal ji vis dėlto gali pagimdyti šį vaikelį? Nuo šio momento ji buvo tikra, jog gyvenimas davė jai dar vieną šansą. Ji grįžo namo, ir pasakė tėvams, kad pasiliks vaikelį. Kai tėvai pamatė jos pasiryžimą, jie palaipsniui nustojo reikalauti aborto, ir paliko mergaitę ramybėje. Ir tuomet ji pradėjo rūpintis savo vaikeliu.
Praėjus keliems mėnesiams gimė Džeinė, nuostabaus grožio miniatiūrinė lėlytė, mėlynom akim, ir juodais plaukais. Vienintelis blogis, kurį sukėlė druskos tirpalas – tai keli randai ant šono ir ant nugaros. Jos mama taip ir nesužinojo kokiu būdu mergytei pavyko išgyventi po šios injekcijos. Gali būti, kad med. sesuo suklydo ir parinko netinkamą dozę, o gal gydytojas netaisyklingai nustatė injekcijos vietą...
Džeinė augo, ir iš mergaitės išaugo nuostabaus grožio mergina. Kai ji mokėsi vidurinėje mokykloje, mama jai papasakojo jos gimimo istoriją. Džeinė atleido savo mamai ir iki šiol jos yra geriausios draugės. Jas sieja nepaprastas troškimas nešti žmonėms žinią apie gyvybę.
Džeinė – tai nepavykusio aborto rezultatas. Dabar Džeinė turi ir savo vaikų. Nepavykęs abortas tapo nuostabaus gyvenimo rezultatu. Daugelis žmonių, kurie yra nusistatę prieš abortus, bet mano, jog „ Kai įvyksta išprievartavimas, tai neišvengiama“, išgirdę Džeinės istoriją pakeičia savo nuomonę šiuo klausimu. Juk teigti, kad prievartautojų aukos turi rinktis abortą, reiškia galvoti, jog Džeinė neturėtų dabar stovėti prieš juos... Tai reikštu jog, Džeinės mama turėjo nugyventi savo gyvenimą, nuolat persekiojama minčių, jog ji nužudė savo vaikelį, be Džeinės, savo geriausios draugės. Tai reikštu, jog Džeinės gyvenimas visiškai neturi reikšmės.
Džeinės gyvenimas - stiprus kontrargumentas. Ir nepaisant to, kad ji buvo pradėta po išprievartavimo, jos gimimas tapo nuostabaus grožio žiedu, pražydusiu jos mamos dėka. Ji teigia jog vaikai, kurie gimė po išprievartavimo, taip pat yra aukos. Kaip ir jų mamos, jie yra visiškai nekaltos nusikaltimo aukos....
Džeinės mama iki šiol jaučia, kad jos dukters gimimas, „pasuko laiką atgal“. Bet dukros meilė išgydė ją nuo jos išgyvenimų ir prisiminimų, ji pamiršo apie seksualinę prievartą, ji davė jai nusiraminimą ir jėgų viską pradėti iš naujo.
Džeinės mamai buvo tik 12 metų, kai ją išprievartavo. Apie savo tėvą Džeinė žinojo tik tiek, kad jis gyveno kaimynystėje. Jos mama jo nepažinojo. Tik praėjus keliems mėnesiams po šio baisaus įvykio Džeinės mama sužinojo, jog laukiasi.
Kai jos tėvai sužinojo apie visą tai, jie nusprendė, jog tokiu būdu pradėtas vaikas neturi gimti. Nors jie „prieš abortus“ jie nusprendė, kad šį situacija pateisiną abortus! Išprievartavimas yra nepateisinamas, o nėštumas tik sustiprins skausmą. Be to, ji ir pati dar vaikas. Ne, ji nepakels šitokios naštos! Ji TURĖS pasidaryti abortą!
Dėl visko, kas įvyko, Džeinės mama jautiesi labai pažeminta ir sugniuždyta,. Visi suaugę kartojo,jog pats greičiausias būdas viską pamiršti – tiesiog gyventi. Ji net nejautė, kad jos viduje atsirado gyvybė. Viskas, ko jai reikėjo – tik pamiršti tai, ką ji išgyveno. Ji norėjo pradėti gyvenimą iš naujo.
Bet abortui artėjant, baimės jausmas vis kilo. Toks jausmas, tarsi širdis prieštaravo. Kaip ji benorėtu nutraukti nėštumą, kažkoks keistas jausmas, o gal nuojauta, o gal net kažkoks vidinis balsas vis kartojo – išsaugok vaiką! Bet ji nežinojo kam....
Ir štai ši dieną atėjo. Džeinė, jau būdama tikra maža mergaite mamos įsčiose, buvo puikios nuotaikos, ji net nenutuokė, kokia lemtis jai paruošta... Gal būt ji žaidė su savo rankytėmis, o gal ramiai miegojo, kai jos mama atvažiavo į kliniką. Tai turėjo būti druskos injekcijos abortas. Gali būti, jog Džeinė bandė nuplaukti nuo adatos, kuri ieškojo jos. Gali būti jog ji rėkė ir verkė, kai jos oda pradėjo degti, bet niekas jos negirdėjo. Gydytojas padarė kelias druskos injekcijas, davė mamai kelias tabletes ir liepė ateiti sekančią dieną.
Džeinės mama, grįžusi namo nenustodama verkė, ji nenustojo verkti ir kitą dieną, ir jos naktis praėjo lyg košmaras. Visos procedūros atliktos klinikoje, teikė jai tik pykinimą, tokį pat kaip ir po išprievartavimo.Mirties vaizdai persekiojo ją. „Aš nužudžiau savo vaiką“ – viskas, apie ką ji galvojo.Pilvo apačioje maudė baisus skausmas, prasidėjo kraujavimas. Kartais ji meldėsi, kad laikas atsisuktu atgal. Kartais ja užvaldydavo bejėgiškumo jausmas...
Kitą dieną ji sugrįžo į kliniką. „Atleiskite, - pasakė jai, gydytojo dar nėra“. Kol ji lauke gydytojo, med. sesutės ją apžiūrėjo. Ji raitėsi nuo skausmo ir buvo išsekinta. O po to jai pranešė neįtikėtiną žinią. „Tau teks ateiti vėliau. Druskos injekcija nesuveikė...“
Džeinės mama tiesiog neteko amo. O gal ji vis dėlto gali pagimdyti šį vaikelį? Nuo šio momento ji buvo tikra, jog gyvenimas davė jai dar vieną šansą. Ji grįžo namo, ir pasakė tėvams, kad pasiliks vaikelį. Kai tėvai pamatė jos pasiryžimą, jie palaipsniui nustojo reikalauti aborto, ir paliko mergaitę ramybėje. Ir tuomet ji pradėjo rūpintis savo vaikeliu.
Praėjus keliems mėnesiams gimė Džeinė, nuostabaus grožio miniatiūrinė lėlytė, mėlynom akim, ir juodais plaukais. Vienintelis blogis, kurį sukėlė druskos tirpalas – tai keli randai ant šono ir ant nugaros. Jos mama taip ir nesužinojo kokiu būdu mergytei pavyko išgyventi po šios injekcijos. Gali būti, kad med. sesuo suklydo ir parinko netinkamą dozę, o gal gydytojas netaisyklingai nustatė injekcijos vietą...
Džeinė augo, ir iš mergaitės išaugo nuostabaus grožio mergina. Kai ji mokėsi vidurinėje mokykloje, mama jai papasakojo jos gimimo istoriją. Džeinė atleido savo mamai ir iki šiol jos yra geriausios draugės. Jas sieja nepaprastas troškimas nešti žmonėms žinią apie gyvybę.
Džeinė – tai nepavykusio aborto rezultatas. Dabar Džeinė turi ir savo vaikų. Nepavykęs abortas tapo nuostabaus gyvenimo rezultatu. Daugelis žmonių, kurie yra nusistatę prieš abortus, bet mano, jog „ Kai įvyksta išprievartavimas, tai neišvengiama“, išgirdę Džeinės istoriją pakeičia savo nuomonę šiuo klausimu. Juk teigti, kad prievartautojų aukos turi rinktis abortą, reiškia galvoti, jog Džeinė neturėtų dabar stovėti prieš juos... Tai reikštu jog, Džeinės mama turėjo nugyventi savo gyvenimą, nuolat persekiojama minčių, jog ji nužudė savo vaikelį, be Džeinės, savo geriausios draugės. Tai reikštu, jog Džeinės gyvenimas visiškai neturi reikšmės.
Džeinės gyvenimas - stiprus kontrargumentas. Ir nepaisant to, kad ji buvo pradėta po išprievartavimo, jos gimimas tapo nuostabaus grožio žiedu, pražydusiu jos mamos dėka. Ji teigia jog vaikai, kurie gimė po išprievartavimo, taip pat yra aukos. Kaip ir jų mamos, jie yra visiškai nekaltos nusikaltimo aukos....
Džeinės mama iki šiol jaučia, kad jos dukters gimimas, „pasuko laiką atgal“. Bet dukros meilė išgydė ją nuo jos išgyvenimų ir prisiminimų, ji pamiršo apie seksualinę prievartą, ji davė jai nusiraminimą ir jėgų viską pradėti iš naujo.