Monikos eilėraštis
Rytas nebebus toksai šviesus,
Nes nebepabusi tu kartu su manimi.
Jau pažadinti savo delnais nebegaliu-
Purvini jie, o ir tu jau taip toli…
Ašaros jau nenuplaus nei rankų, nei širdies,
Mano kojos tokio kelio nenueis,
Kad galėčiau vėl tave paliest
Ir maldaut parklupus man atleist.
Tu buvai pati tyriausia laimė,
O virtai skausmu ir nuodėme sunkia.
Taip tavęs ilgiuosi…mano meile…
Kaip toliau gyvent su šia našta?
Dar girdžiu širdelę tavo plakant.
Tavo šilumą viduj vis dar jaučiu.
Niekada nerasiu tavo kapo
Ir nesužinosiu, kuo esi vardu.
Aš mačiau, kaip mojai man rankytėm
Ir mačiau, kaip tu gyvenimui ruošeis.
Žingsnelius ruošei mažoms kojytėms,
Tiktai nežinojai, kad jos niekad neis…
Kas akimirką prašiau-atleisk, atleisk mažyte,
O tada tamsa…Tavęs nebėr, o aš likau…
Sakė:taip geriau, taip tu mažiau kankinsies.
Ar tikrai? Kodėl tada nė kiek nėra lengviau?!
Tu čia taip trumpai buvai…
Pasaulis net pažint tavęs nespėjo,
Bet amžiams manyje pasilikai
Ir amžiams liko klausimas-ar taip reikėjo?
Nes nebepabusi tu kartu su manimi.
Jau pažadinti savo delnais nebegaliu-
Purvini jie, o ir tu jau taip toli…
Ašaros jau nenuplaus nei rankų, nei širdies,
Mano kojos tokio kelio nenueis,
Kad galėčiau vėl tave paliest
Ir maldaut parklupus man atleist.
Tu buvai pati tyriausia laimė,
O virtai skausmu ir nuodėme sunkia.
Taip tavęs ilgiuosi…mano meile…
Kaip toliau gyvent su šia našta?
Dar girdžiu širdelę tavo plakant.
Tavo šilumą viduj vis dar jaučiu.
Niekada nerasiu tavo kapo
Ir nesužinosiu, kuo esi vardu.
Aš mačiau, kaip mojai man rankytėm
Ir mačiau, kaip tu gyvenimui ruošeis.
Žingsnelius ruošei mažoms kojytėms,
Tiktai nežinojai, kad jos niekad neis…
Kas akimirką prašiau-atleisk, atleisk mažyte,
O tada tamsa…Tavęs nebėr, o aš likau…
Sakė:taip geriau, taip tu mažiau kankinsies.
Ar tikrai? Kodėl tada nė kiek nėra lengviau?!
Tu čia taip trumpai buvai…
Pasaulis net pažint tavęs nespėjo,
Bet amžiams manyje pasilikai
Ir amžiams liko klausimas-ar taip reikėjo?
