Monikos istorija
Į klausimą („ar esate darę abortą?“) atsakyčiau ne, bet gyliai širdyje jaučiuosi vos nemeluodama, nes būčiau pasidariusi. Pastojau jauna, vaikinas sužinojęs užsiminė, jog norėtų, kad gimdyčiau, bet leido pasirinkti man pačiai (ir puikiai jį suprantu).
Pasakiau mamai, išklausiusi daug, daug išsiverkusi, nusprendžiau, kad matyt negalėsiu gyventi smerkiama tėvų, dėl savo sprendimo gimdyti... Ir nuvažiavau į ligoninę, net vaikinui nieko nesakiau, maniau bus lengviau be jo... Ačiū Dievui, gydytojui, likimui ir net nežinau kam. Kalbėdama su gydytoju ėmiau verkti, tiesiog taip, bandau sakyt ko atvažiavau, o ašaros rieda kaip pupos, ir gydytojas pasakė, kad negali jis daryti to, ko aš pati nenoriu, nes jis mato, kad nenoriu. Liepė dar pagalvoti, sako "pamatysi, ir močiutė atsileis po truputį, pati paskui džiaugsis anūku".
Išvažiavau iš ligoninės ir nebegrįžau. O paskui ir buvo taip, kaip gydytojas sakė: močiutė jau po kelių mėnesių gyrėsi visiems savo būsimu anūku, senelis iš pradžių sužinojęs pasimetė, bet tuoj pasveikino mus - jaunuosius tėvelius, o tėtis džiaugėsi, kad turės tai, apie ką svajojo - mūsų vaikutį. O aš besilaukdama, pagimdžiusi ir net dabar dėkoju tam kažkam, kas neleido man nužudyti mano nuostabiausio pasaulyje sūnaus...
Į klausimą („ar esate darę abortą?“) atsakyčiau ne, bet gyliai širdyje jaučiuosi vos nemeluodama, nes būčiau pasidariusi. Pastojau jauna, vaikinas sužinojęs užsiminė, jog norėtų, kad gimdyčiau, bet leido pasirinkti man pačiai (ir puikiai jį suprantu).
Pasakiau mamai, išklausiusi daug, daug išsiverkusi, nusprendžiau, kad matyt negalėsiu gyventi smerkiama tėvų, dėl savo sprendimo gimdyti... Ir nuvažiavau į ligoninę, net vaikinui nieko nesakiau, maniau bus lengviau be jo... Ačiū Dievui, gydytojui, likimui ir net nežinau kam. Kalbėdama su gydytoju ėmiau verkti, tiesiog taip, bandau sakyt ko atvažiavau, o ašaros rieda kaip pupos, ir gydytojas pasakė, kad negali jis daryti to, ko aš pati nenoriu, nes jis mato, kad nenoriu. Liepė dar pagalvoti, sako "pamatysi, ir močiutė atsileis po truputį, pati paskui džiaugsis anūku".
Išvažiavau iš ligoninės ir nebegrįžau. O paskui ir buvo taip, kaip gydytojas sakė: močiutė jau po kelių mėnesių gyrėsi visiems savo būsimu anūku, senelis iš pradžių sužinojęs pasimetė, bet tuoj pasveikino mus - jaunuosius tėvelius, o tėtis džiaugėsi, kad turės tai, apie ką svajojo - mūsų vaikutį. O aš besilaukdama, pagimdžiusi ir net dabar dėkoju tam kažkam, kas neleido man nužudyti mano nuostabiausio pasaulyje sūnaus...