Solveigos istorija
Tuo metu aš buvau 19 metų, aš buvau pirmo kurso studentė – be būsto, be darbo. Draugavom gražiai su vaiko tėvu, vieną dieną jis pasiūlė sukurti šeimą, pagalvojau, kad „myliu aš jį, gyvenam jau kartu, o kodėl gi ne – dviese ir užauginsim tą vaikelį - jis dirba, o aš baigsiu mokslus, kad ir su vaiku, nes jis man padės“, bet....
Kai sužinojau, kad laukiuosi, tai jau kitą dieną grįžus iš studijų, jo neberadau – dingo su visais lagaminais... Liko būstas, už kurio nuomą dar reikėjo susimokėt iš savo stipendijos, likau aš be darbo, be namų ir dar su augančių pilvukų... Su tėvais jau nebebendravau, nes jie prieš pradedant draugaut su vaiko tėvu, buvo pasakė, kad arba jis arba jie... Aišku aš pasirinkau vaiko tėvą, ir va, gavau tai, ką gavau. Kursiokai vis įkalbinėjo nedurniuoti ir negimdyti, sakė, kad pražūsiu viena, ir dar su vaiku ant rankų.
O ir aš nežinojau ką daryt, buvau pasimetus – vieną dieną bėgau darytis išvalymą, kitą dieną verkdavau apsikabinus pilvą. Ir taip iki tol, kol suėjo terminas, kai jau išvalymas nebedaromas, tada dar kartais pagalvodavau, kad galėčiau kur nors nugriūt ir prarasti tą vaiką, na sunkiomis minutėmis apnykdavo tokios mintys, bet... Išsikapsčiau viena iš tos bedugnės, susiradau darbuką, nors prieš tai teko ir ant suoliuko pamiegot lauke, ir dienų dienom slankiodavau po miestą, nes neturėdavau nei ką veikt, nei kur nueit – visko buvo, bet išsikapsčiau. Gavus darbą, išsinuomavau bustą, pradėjau lankyt antrą kursą studijų, kaip ir apsinormalizavo viskas, bet dar vis apnykdavo mintis „o kas bus kai gims?“, „kaip aš viena, jauna, susitvarkysiu, kaip auginsiu jį, ką darysiu, kaip išlaikysiu?“... Ir nežinojau iki paskutines minutės, ar tikrai, aš noriu to vaiko...
Iki tol, kol nepagimdžiau. Nors gimdykloje teko atsiklausyt visokių replikų, bet gal tiesiog pataikiau ant tokios gydytojos... Buvau išvadinta visokiais žodžiais, bet... kai pamačiau tą angeliuką... viskas užsimiršo ir mano gyvenimas pradėjo suktis tik apie jį, viskas savaime išsispręsdavo ir tai, ko labai bijodavau kai laukiausi, nieko nebeliko – nebeliko tų minčių „ką aš darysiu, kaip aš viena auginsiu?“, o ir vaikas buvo labai neramus, per para numigdavau po 4 valandas ir visas likusias valandas ant rankų nešiodavau. Bet vis tiek džiaugiausi kad jį turiu, kad nepasidariau išvalymo.
ir kai vieną dieną gavau pranešimą, kad vaiko metrikose tėvas turi atsisakyt arba duot pavardę, tada man buvo sunkiausias momentas, nes reikėjo jį susirast, o jo matyt net akyse nenorėjau, net nesvarbu buvo kad alimentus gali vaikas gaut, na nenorėjau matyt aš jo, kad jis mūs paliko, nekenčiau jo už tai! Bet radau jį, ir kai jau sėdėjom pas notarę prie stalo, ir jis turėjo rašyt atsisakymą, jis mano nuostabai pareiškė, kad neatsisakys vaiko!!!!! Kaip jis pasakė, tai pamačiau, kad kažkas atsitiko, sako „nežinau kas, bet jei ir negalėsiu augint, bet noriu būti jam tėvas!”. Ir šiandien mano vaikas turi ne tik mamą, bet ir savo tikrą tėvą šalia – tą kuris išsigandęs kažkada pabėgo... Ir dar dabar turi brolį ir sesę!
Tad viskas priklauso tik nuo Jūsų ir Jūsų požiūrio į patį gyvenimą, ir negalvokit kas ką pasakys, kas ko norėtu ar nenorėtu, svarbiausia tai, ko jūs norit. Ir kai sau atsakysit, ko norit, kai suprasit, kad esate stipresnė, nei pati galvojat, tada viskas spręsis savaime.
Tuo metu aš buvau 19 metų, aš buvau pirmo kurso studentė – be būsto, be darbo. Draugavom gražiai su vaiko tėvu, vieną dieną jis pasiūlė sukurti šeimą, pagalvojau, kad „myliu aš jį, gyvenam jau kartu, o kodėl gi ne – dviese ir užauginsim tą vaikelį - jis dirba, o aš baigsiu mokslus, kad ir su vaiku, nes jis man padės“, bet....
Kai sužinojau, kad laukiuosi, tai jau kitą dieną grįžus iš studijų, jo neberadau – dingo su visais lagaminais... Liko būstas, už kurio nuomą dar reikėjo susimokėt iš savo stipendijos, likau aš be darbo, be namų ir dar su augančių pilvukų... Su tėvais jau nebebendravau, nes jie prieš pradedant draugaut su vaiko tėvu, buvo pasakė, kad arba jis arba jie... Aišku aš pasirinkau vaiko tėvą, ir va, gavau tai, ką gavau. Kursiokai vis įkalbinėjo nedurniuoti ir negimdyti, sakė, kad pražūsiu viena, ir dar su vaiku ant rankų.
O ir aš nežinojau ką daryt, buvau pasimetus – vieną dieną bėgau darytis išvalymą, kitą dieną verkdavau apsikabinus pilvą. Ir taip iki tol, kol suėjo terminas, kai jau išvalymas nebedaromas, tada dar kartais pagalvodavau, kad galėčiau kur nors nugriūt ir prarasti tą vaiką, na sunkiomis minutėmis apnykdavo tokios mintys, bet... Išsikapsčiau viena iš tos bedugnės, susiradau darbuką, nors prieš tai teko ir ant suoliuko pamiegot lauke, ir dienų dienom slankiodavau po miestą, nes neturėdavau nei ką veikt, nei kur nueit – visko buvo, bet išsikapsčiau. Gavus darbą, išsinuomavau bustą, pradėjau lankyt antrą kursą studijų, kaip ir apsinormalizavo viskas, bet dar vis apnykdavo mintis „o kas bus kai gims?“, „kaip aš viena, jauna, susitvarkysiu, kaip auginsiu jį, ką darysiu, kaip išlaikysiu?“... Ir nežinojau iki paskutines minutės, ar tikrai, aš noriu to vaiko...
Iki tol, kol nepagimdžiau. Nors gimdykloje teko atsiklausyt visokių replikų, bet gal tiesiog pataikiau ant tokios gydytojos... Buvau išvadinta visokiais žodžiais, bet... kai pamačiau tą angeliuką... viskas užsimiršo ir mano gyvenimas pradėjo suktis tik apie jį, viskas savaime išsispręsdavo ir tai, ko labai bijodavau kai laukiausi, nieko nebeliko – nebeliko tų minčių „ką aš darysiu, kaip aš viena auginsiu?“, o ir vaikas buvo labai neramus, per para numigdavau po 4 valandas ir visas likusias valandas ant rankų nešiodavau. Bet vis tiek džiaugiausi kad jį turiu, kad nepasidariau išvalymo.
ir kai vieną dieną gavau pranešimą, kad vaiko metrikose tėvas turi atsisakyt arba duot pavardę, tada man buvo sunkiausias momentas, nes reikėjo jį susirast, o jo matyt net akyse nenorėjau, net nesvarbu buvo kad alimentus gali vaikas gaut, na nenorėjau matyt aš jo, kad jis mūs paliko, nekenčiau jo už tai! Bet radau jį, ir kai jau sėdėjom pas notarę prie stalo, ir jis turėjo rašyt atsisakymą, jis mano nuostabai pareiškė, kad neatsisakys vaiko!!!!! Kaip jis pasakė, tai pamačiau, kad kažkas atsitiko, sako „nežinau kas, bet jei ir negalėsiu augint, bet noriu būti jam tėvas!”. Ir šiandien mano vaikas turi ne tik mamą, bet ir savo tikrą tėvą šalia – tą kuris išsigandęs kažkada pabėgo... Ir dar dabar turi brolį ir sesę!
Tad viskas priklauso tik nuo Jūsų ir Jūsų požiūrio į patį gyvenimą, ir negalvokit kas ką pasakys, kas ko norėtu ar nenorėtu, svarbiausia tai, ko jūs norit. Ir kai sau atsakysit, ko norit, kai suprasit, kad esate stipresnė, nei pati galvojat, tada viskas spręsis savaime.