Leonoros laiškas

"..O dabar man ir vėl nepakenčiamai liūdna. Aš niekad negaliu pamiršti galvoti apie tave, apie tai, kaip tu dabar jautiesi ir ką jautei tada, kai aš tave naikinau. Žinau tikrai, kad tau buvo labai skaudu patikėk manimi, man irgi buvo nelengva. Taip, suprantu, kad negaliu savęs teisinti... aš to nenoriu daryti ir nedarau, bet nežinau kaip man dabar elgtis ir ką mąstyti. Jaučiuosi lyg pasenusi dvidešimčia metų. Atsigulus naktį tiesiog alsuoju skausmu, tuo skausmu, kurį sukėliau tau ir pati sau. Prieš nieką neturiu aiškintis ir niekas neturi teisės manęs kamantinėti. Aš atsiklaupsiu prieš tave ir tave išbučiuosiu mano aukse nuo galvos iki tavo minkštų pėdučių. Atgailauti galėsiu prieš Dievą. Bet prašau, suprask ir mane : aš buvau labai jauna... Aš padariau klaidą, dabar jau suvokiu. Na, bet dabar jau gerokai per vėlu save teisinti ar smerkti. Viskas jau padaryta. Mano gyvenime liko juoda dėmė... žaizda, kuri niekada neužgis... bet žinok, kad aš gailiuosi. Kai vakare mėnulis nušviečia miesto gatves, aš žiūriu pro langą ir man pasirodo žvaigždė, atrodo, kad ji spindi būtent man. Gal tai tu? Gatvė tuščia, nieko nėra. Dangus skaistus, tačiau nėra žvaigždžių, vėjas pučia, bet nešalta, o aš kojomis liečiu asfaltą...


štai tokius laiškus rašau kai mane apsėda širdgėla.. net savo blogiausiam priešui nelinkėčiau to ištverti, ką ištvėriau aš..."