Marijos istorija: pasirink gyvybę
_
...prieš 23 metus, mano mama, pirmą kartą pasimylėjusi pastojo. Ar galėtumėt bent pagalvoti, kas gali būti baisiau? Tai va, tai buvo išprievartavimas... Tais laikai, na, manyčiau kad ir šiais, tai būtu rodmuo abortui... Ji tuo keliu ir nuėjo... Pasirinko abortą. Jau gulėdama kėdėje, kai ginekologas norėjo nutraukti nėštumą ( tais laikais abortą darydavo be narkozės), ji persigalvojo. Ji lėkė koridoriais, o gydytojai bėgo paskui ją ir įkalbinėjo sugrįžti... Bet mano mamytė mane paliko!!!!!! Aš GIMIAU!!!! Gimiau NEPAISANT NIEKO!!!! Kas, kaip ne aš turėjo mirti dar mamos įsčiose? Skaitydama forumus, vis labiau įsitikinu, jog tokiems, kaip aš yra lemta mirti negimus. Žinoma! Kokie vaikai gali gimti nuo prievartautojo? Kaip galės gyventi moteris, žiūrėdama į vaiką kuris visą gyvenimą jai primins tą siaubą??? NUŽUDYTI!!!!
Gimiau aš ankščiau nustatyto termino, tačiau, buvau sveikutė. Kai man buvo vos kelios dienos, mano mamai diagnozavo sepsį. Gydytojai pasakė, kad mano močiutė gali ruoštis laidotuvėms, bet mano mamytė išgyveno!!!! Kažkur esu skaičiusi, jog vaikai, kuriuos tėvai norėjo nužudyti, bet nenužudė, yra nelaimingi. Gal būt. Jau būdama šešerių, aš mąsčiau apie savižudybę... Baisu? Taip?
Augau aš labai protinga mergaite, buvau klasės pirmūnė. Mano močiutė visada mėgo eiti į tėvų susirinkimus. Mama apie nėštumą artimiesiems pasakė tik likus mėnesiui iki gimdymo, todėl, kad pilvo nesimatė, bet to ji gyveno kitame mieste. Ir nors likus kelioms savaitėms iki mano gimimo mano močiutė klykė iš pykčio, aš iki šiol esu mylimiausia jos anūkė !!!!!! Aš be galo mylėjau gyvenimą, nors, vaikystėje labai bijojau mirties. Man nuolat atrodė, jog mano gyvybei kažkas gresia... Bet mano artimieji darė viską, kad jausčiausi saugi, ir mylima.
Prasidėjo brendimo laikotarpis... Aš tapau agresyvi, egoistiška paaugle. Dariau viską, ką tik norėjau, o norėjau gert, rūkyt, ir t.t. Būdama 14, įsimylėjau, atrodė jog amžiams.... Pradėjau vartoti lengvus narkotikus... Labai dažnai keldavau prieš mamą balsą, klausinėjau, kam ji mane pagimdė? Mano mylima mamytė... Kaip ji visą tai ištvėrė? Būdama 17, aš pastojau nuo vaikino, su kuriuo buvau artima 3 metus. Žinoma... išgirdęs naujieną, jis nustojo manę mylėt... O, kaip man tuomet buvo sunku!!!!
Jis reikalavo aborto, sakė – viską apmokės. Grasino, persekiojo... Bet aš nusprendžiau – GIMDYSIU! Artėjant 8-ai savaitei aš viską papasakojau mamai. Pasakyt, kad ji buvo nuliūdusi – tai nieko nepasakyt... Bet apie abortą ji nepratarė nei žodžio.... Aš įsidarbinau, jaučiausi puikiai. Draugai skilo į dvi stovyklas: tie kurie už abortą, ir tie kurie PRIEŠ.
Laikas ėjo, pas gydytoją nuėjau būdama 12 sav. nėštumo, pusę dienos praleidau eilėje, laukdama ECHO... bet gydytoja mane tiesiog išmušė iš vėžių pranešdama naujieną: „ Sveikinu, Jūs turėsite dvynukus!“ Iki šiol pamenu, kaip siena plaukė man prieš akis, kaip nepajėgiau išeiti į darbą, kaip sėdėdama pas draugę žliumbiau visą vakarą.... Grįžau namo. Mama paklausė – „Kaip viskas praėjo?“ Aš tik parodžiau jai echo nuotrauką, ji nusistebėjo: „ O kur vaikas? Čia, ar čia?“ Atsakiau: „ Ir čia... Ir čia..“ Ji: „Ta prasme?“ Aš jai – „ Jų ten 2“ Ir verkiu kruvinom ašarom.. Ji man: - „ Tada vieną į vaikų namus“ Aš atsakau – „ KAIP????“ Tada ji man pasakė – „Baik raudoti, juk du, TAI NUOSTABU!” Iki šiol prisiminus juokas ima…. JIS… Apie viską sužinojo… Persigalvojo… Pradėjom ruoštis vestuvėms… BET… Jis ir vėl persigalvojo…
Aš labai daug verkiau.. ir baisiai daug valgiau .. 18-tą savaitę papuoliau į ligoninę su gręsiančiu persileidimu. Man sudėjo siūlės gimdos kaklelyje. Tuomet aš sužinojau, jog turėsiu 2 berniukus. Nusprendžiau juos pavadinti Pavelu ir Petru... Bet nepavyko... 24 nėštumo savaitę prasidėjo sąrėmiai, ir aš pagimdžiau savo vaikučius.... Jų širdeles plakė iki paskutiniųjų.. Tada mano gyvenimas sustojo... Mano gyvenimas skilo į dvi puses... IKI... IR PO.... Būdama 18-kos atrodžiau 28-rių. Niekad nemaniau, jog lankysiu savo vaikų kapus. ... Ir tik po šių išgyvenimų mano mama papasakojo man, apie mano gimimo istoriją....
Pasirodo, visas mano krikščioniškas auklėjimas ir mamos maldos nepraėjo veltui. Man padėjo Dievas. Aš pradėjau savo gyvenimą iš naujo. Sutikau nuostabu žmogų, ištekėjau, pastojau. Pradedant nuo 17 sav. gulėjau ligoninėje, saugojau mažiuką, keliausi tik į tualetą. 29-tą nėštumo savaitę prasidėjo sąrėmiai, bet padedant mūsų maldoms ir gydytojams, pavyko sustabdyti priešlaikinį gimdymą. 39- ą nėštumo savaitę man gimė sūnus... STEBUKLAS!
Po 3-jų mėnesių mano sūnui (beje, jį pavadinom mano mamytės garbei Aleksandru) sukaks 3 metai. Apie jo vyresnėlius brolius galvoju nuolat, dabar jiems jau būtu daugiau negu 5 metukai.... Jeigu Dievas duos daugiau vaikų – pagimdysiu VISUS! Kad tik jie būtų....
Mielos moterys, neimkit nuodėmės savo sielai! Pažiūrėkit, kiek žmonių galėjo negimti, jeigu mano mama prieš 23 metus nebūtu priėmusi sprendimo išsaugoti man gyvybę.... Net ir pačioje sunkiausioje situacijoje – yra išeitis... Svarbiausia – PASIRINKTI GYVYBĘ!!!!!
...prieš 23 metus, mano mama, pirmą kartą pasimylėjusi pastojo. Ar galėtumėt bent pagalvoti, kas gali būti baisiau? Tai va, tai buvo išprievartavimas... Tais laikai, na, manyčiau kad ir šiais, tai būtu rodmuo abortui... Ji tuo keliu ir nuėjo... Pasirinko abortą. Jau gulėdama kėdėje, kai ginekologas norėjo nutraukti nėštumą ( tais laikais abortą darydavo be narkozės), ji persigalvojo. Ji lėkė koridoriais, o gydytojai bėgo paskui ją ir įkalbinėjo sugrįžti... Bet mano mamytė mane paliko!!!!!! Aš GIMIAU!!!! Gimiau NEPAISANT NIEKO!!!! Kas, kaip ne aš turėjo mirti dar mamos įsčiose? Skaitydama forumus, vis labiau įsitikinu, jog tokiems, kaip aš yra lemta mirti negimus. Žinoma! Kokie vaikai gali gimti nuo prievartautojo? Kaip galės gyventi moteris, žiūrėdama į vaiką kuris visą gyvenimą jai primins tą siaubą??? NUŽUDYTI!!!!
Gimiau aš ankščiau nustatyto termino, tačiau, buvau sveikutė. Kai man buvo vos kelios dienos, mano mamai diagnozavo sepsį. Gydytojai pasakė, kad mano močiutė gali ruoštis laidotuvėms, bet mano mamytė išgyveno!!!! Kažkur esu skaičiusi, jog vaikai, kuriuos tėvai norėjo nužudyti, bet nenužudė, yra nelaimingi. Gal būt. Jau būdama šešerių, aš mąsčiau apie savižudybę... Baisu? Taip?
Augau aš labai protinga mergaite, buvau klasės pirmūnė. Mano močiutė visada mėgo eiti į tėvų susirinkimus. Mama apie nėštumą artimiesiems pasakė tik likus mėnesiui iki gimdymo, todėl, kad pilvo nesimatė, bet to ji gyveno kitame mieste. Ir nors likus kelioms savaitėms iki mano gimimo mano močiutė klykė iš pykčio, aš iki šiol esu mylimiausia jos anūkė !!!!!! Aš be galo mylėjau gyvenimą, nors, vaikystėje labai bijojau mirties. Man nuolat atrodė, jog mano gyvybei kažkas gresia... Bet mano artimieji darė viską, kad jausčiausi saugi, ir mylima.
Prasidėjo brendimo laikotarpis... Aš tapau agresyvi, egoistiška paaugle. Dariau viską, ką tik norėjau, o norėjau gert, rūkyt, ir t.t. Būdama 14, įsimylėjau, atrodė jog amžiams.... Pradėjau vartoti lengvus narkotikus... Labai dažnai keldavau prieš mamą balsą, klausinėjau, kam ji mane pagimdė? Mano mylima mamytė... Kaip ji visą tai ištvėrė? Būdama 17, aš pastojau nuo vaikino, su kuriuo buvau artima 3 metus. Žinoma... išgirdęs naujieną, jis nustojo manę mylėt... O, kaip man tuomet buvo sunku!!!!
Jis reikalavo aborto, sakė – viską apmokės. Grasino, persekiojo... Bet aš nusprendžiau – GIMDYSIU! Artėjant 8-ai savaitei aš viską papasakojau mamai. Pasakyt, kad ji buvo nuliūdusi – tai nieko nepasakyt... Bet apie abortą ji nepratarė nei žodžio.... Aš įsidarbinau, jaučiausi puikiai. Draugai skilo į dvi stovyklas: tie kurie už abortą, ir tie kurie PRIEŠ.
Laikas ėjo, pas gydytoją nuėjau būdama 12 sav. nėštumo, pusę dienos praleidau eilėje, laukdama ECHO... bet gydytoja mane tiesiog išmušė iš vėžių pranešdama naujieną: „ Sveikinu, Jūs turėsite dvynukus!“ Iki šiol pamenu, kaip siena plaukė man prieš akis, kaip nepajėgiau išeiti į darbą, kaip sėdėdama pas draugę žliumbiau visą vakarą.... Grįžau namo. Mama paklausė – „Kaip viskas praėjo?“ Aš tik parodžiau jai echo nuotrauką, ji nusistebėjo: „ O kur vaikas? Čia, ar čia?“ Atsakiau: „ Ir čia... Ir čia..“ Ji: „Ta prasme?“ Aš jai – „ Jų ten 2“ Ir verkiu kruvinom ašarom.. Ji man: - „ Tada vieną į vaikų namus“ Aš atsakau – „ KAIP????“ Tada ji man pasakė – „Baik raudoti, juk du, TAI NUOSTABU!” Iki šiol prisiminus juokas ima…. JIS… Apie viską sužinojo… Persigalvojo… Pradėjom ruoštis vestuvėms… BET… Jis ir vėl persigalvojo…
Aš labai daug verkiau.. ir baisiai daug valgiau .. 18-tą savaitę papuoliau į ligoninę su gręsiančiu persileidimu. Man sudėjo siūlės gimdos kaklelyje. Tuomet aš sužinojau, jog turėsiu 2 berniukus. Nusprendžiau juos pavadinti Pavelu ir Petru... Bet nepavyko... 24 nėštumo savaitę prasidėjo sąrėmiai, ir aš pagimdžiau savo vaikučius.... Jų širdeles plakė iki paskutiniųjų.. Tada mano gyvenimas sustojo... Mano gyvenimas skilo į dvi puses... IKI... IR PO.... Būdama 18-kos atrodžiau 28-rių. Niekad nemaniau, jog lankysiu savo vaikų kapus. ... Ir tik po šių išgyvenimų mano mama papasakojo man, apie mano gimimo istoriją....
Pasirodo, visas mano krikščioniškas auklėjimas ir mamos maldos nepraėjo veltui. Man padėjo Dievas. Aš pradėjau savo gyvenimą iš naujo. Sutikau nuostabu žmogų, ištekėjau, pastojau. Pradedant nuo 17 sav. gulėjau ligoninėje, saugojau mažiuką, keliausi tik į tualetą. 29-tą nėštumo savaitę prasidėjo sąrėmiai, bet padedant mūsų maldoms ir gydytojams, pavyko sustabdyti priešlaikinį gimdymą. 39- ą nėštumo savaitę man gimė sūnus... STEBUKLAS!
Po 3-jų mėnesių mano sūnui (beje, jį pavadinom mano mamytės garbei Aleksandru) sukaks 3 metai. Apie jo vyresnėlius brolius galvoju nuolat, dabar jiems jau būtu daugiau negu 5 metukai.... Jeigu Dievas duos daugiau vaikų – pagimdysiu VISUS! Kad tik jie būtų....
Mielos moterys, neimkit nuodėmės savo sielai! Pažiūrėkit, kiek žmonių galėjo negimti, jeigu mano mama prieš 23 metus nebūtu priėmusi sprendimo išsaugoti man gyvybę.... Net ir pačioje sunkiausioje situacijoje – yra išeitis... Svarbiausia – PASIRINKTI GYVYBĘ!!!!!